Tokio žmogaus, kurio vardas galėtų būti Andrejus Larionovas niekada nebuvo. Bet jeigu jis būtų atsiradęs, visai tikėtina, jog savo atsiradimui būtų pasirinkęs Klaipėdos miestą, kokiais gūdžiais 1986 metais. Jis kaip ir daugelis netoliaregių to meto žmonių niekur ir niekada nebūtų išvykęs iš gimtosios provincijos ilgiau kaip savaitei (greičiausiai apsižvalgyti kelioms dienoms svetur, siekiant įsitikinti, kad visada būna blogiau). Dar būdamas labai jaunas ir vedamas vaikiško polėkio, tikėtina, būtų susidomėjęs daile ir baigęs dabartinę A.Brako dailės mokyklą, turėtų puikių argumentų kodėl jo nedomino mokslai švietimo įstaigoje. Tačiau jau sulaukęs pirmųjų žilų plaukų ir pajautęs šiokį tokį patosą mokslui jis užbaigtų Klaipėdos universiteto filosofijos bakalauro ir socialinio darbo magistro studijas. Greičiausiai jis niekada nebūtų dirbęs, bet jeigu būtų, tai studijų metais tame pačiame universitete, tik dėl patogumo, suprantama. Jo aistra psichologijai ir filosofijai, visai tikėtina, paskatintų jį rašyti šiomis temomis, tai dabar labai madinga. Bet jeigu toks žmogus išties būtų atsiradęs, nejaugi jis nematytų, kiek daug jau yra prirašyta. Jis turėtų būti aklas ir kurčias, jeigu nesuprastų, jog viskas jau seniai rutuliojama iš to pačio molio. Žinoma, jis galėtų vaikytis mados ir savo perdėto išdidumo vedamas kombinuoti kažkokią mintį kurią lengvatikiams mėgintų įbrukti kaip labai originalią ir šviežią, žinoma, ne tam, kad pasipelnyti, bet nepelnytai išgarsėti. Nepakantumas ir neapykanta kitam, labai madingi šiuolaikinės visuomenės dominantų bruožai būtų puikiai realizuoti kokioje nors alegorijoje siekiant atskleisti nevykėlio virsmo sėkmingu žmogumi paslaptį, nes tik visiškai nekenčiantis liaudies individas gali pasiūlyti skaityti tokį muilą taip trokštančiai spagečių miniai. Visai kas kitą, jeigu jis būtų susidomėjęs pakankamai tiesmukiško autoriaus (iš svetur) idėjomis ir pamėgintų jas paskleisti tarp tėvynainių. Greičiausiai būtų neteisingai suprastas, o ir kaip suprasti tokį žmogų, kuris nieko nedaro dėl kažko ir viską daro dėl savęs (mylimo)? Belieka tik pasidžiaugti, jog tokio žmogaus niekada nebuvo. Gal tos kelios knygos apie smegenys, kurias taip linkę liaupsinti pritrūkę, niekada nebūtų išverstos ir išleistos Lietuvoje, jeigu tas Andrejus nebūtų mėginęs išspręsti konflikto su savimi ir desperatiškai slopindamas polėkį rašyti visokius apgailėtinus tekstus su daugybe gramatinių klaidų nebūtų perkėlęs savo liguisto poreikio į kažką labiau apčiuopiamo. Todėl, nors Andrejaus niekada nebuvo, bet keletas bioneurologo S.Saveljevo knygų apie smegenys atsirado ir lietuvių kalba. Tikėtina, jog pats Andrejus galutinai neišsprendęs savo vidinių prieštaravimų ir neradęs kur būtų galima nukreipti savo dėmesį, imtųsi nuo vaikystės puoselėtos bet taip ir neišugdytos aistros rašyti. Rašyti apie bet ką. Tikėtina, jis mėgintų guostis sielos analitikui ar dar kokiam, kas apsimestų, jog jam rūpi. Dar baisiau, jeigu jis nerastų tokio apsimetėlio ir praradęs paskutinę viltį imtųsi ieškoti sielos savarankiškai, gal net pradėtų su pastarąją kalbėtis ir pan. Tai blogai, nes pas mus labai laisva visuomenė ir tokie žmonės vaikšto laisvi. Tikėtina, jog jo paieškos įgautų fizinį pavidalą ir jam galutinai nusispjovus „kas ir ką pagalvos“ būtų patalpintos… kad ir šioje svetainėje. Bet nebūkime tokie pesimistai, džiaukimės, jog tokio žmogaus niekada nebuvo.
16 Videos
