Ar kas yra matęs mintį visus mus supančioje aplinkoje kupinoje materijos? Ar kam nors pavyko ją sučiupti ir išlaikyti, neišduoti, nepaleisti į išorę? Nors niekas nėra matęs minties, bet vargu ar kas abejoja jos egzistavimu. Dauguma tiki, jog didžioji dalis minčių išlieka mūsų viduje, kruopščiai paslėptu nuo išorinių akių, tačiau tiek mus supanti tikrovė, tiek mūsų asmenybė ant kurios konstruojame savojo AŠ pagrindą yra pats tikriausiais minčių realumo ir realizavimo įrodymas. Mes esame žmones ne todėl, kad jaučiame alkį, skausmą, baimę ar net meilę ir pavydą, nes tokiais jutimais ir jausmais pasižymi daugelis gyvūnų. Žmogus tampa Žmogumi, kuomet kelia sau ir jį supančiai aplinkai egzistencinius klausimus, ieško atsakymų ir galbūt iš anksto žinodamas, kad nėra vieno teisingo atsakymo į šiuos prasmės klausimus, jaučia polėkį ir pasimėgavimą nuo pačio šių klausimų mintijamo. Tik Žmogus geba įprasminti savo gyvenimą ir net paprasčiausiems savo instinktams suteikti grožio, genialumo ir net pasišlykštėjimo vertę. Tik Žmogus gali suprasti savo ilgo ir atkaklaus pažinimo galią šio pažinimo eigoje ir net jo pabaigoje. Jis gali suprasti, kad nieko nežino, o dėka šio supratimo suteikti sau dar didesnio įkvėpimo pažinti toliau ir net savo pažinimo saulėlydyje įkvėpti vilties, kad tai dar ne pabaiga, o tik dar vienas etapas kurio kelyje jis senus dalykus gebės atrasti naujai.

Savo užsiėmimuose plėtojame - pozityvių gebėjimų ir išteklių paieškas savyje, tai ne pseudo galios, bet išraiška suteikta gamtos - primatui tapti Žmogumi. O siekiant filosofinio požiūrio į kasdienę egzistenciją, galimybės senus dalykus atrasti naujai, išmokti senus ir kenksmingus įpročius pakeisti naujais ir palankesniais sau, štai tokius mūsų užsiėmimus pavadinome - filosofinė terapija.