Kodėl yra kažkas, bet nėra niekas? 
Vien nevalingo mūsų atėjimo į šį pasaulį nepakanka, pasaulis kaip ir žmogaus būtis neturi kažkokios išankstinės tiesos, todėl mūsų užduotimi tampa jį pažinti ir realizuoti tiesą. Kūryba, kaip pasaulio ir savęs jame realizavimas iškyla kaip viena svarbiausių ontinių užduočių. Žmogus, nors iš anksto ir žinodamas, jog šios užduoties jis niekada neišspręs, imasi ją spręsti kaip ir imasi gyventi, bei šiame procese patirti laimę. Dėka sprendimų paieškos, dėka gyvenimo mintijamo, gamtos ir dvasinės kontempliacijos žmogus tampa ne gamtos sudedamoji, bet gamtos kūrybinė jėga, kuri pastatyta nors ir iš mažų mechanizmų, bet prasiveržia kaip didžiulė kūrybinė jėga. 
Nuolatiniuose savo užsiėmimuose ir diskusijose taip pat grįžtame į gamtą iš kurios pasisemiame įkvėpimo savo kūrybiniai saviraiškai, o ankstyvą pavasarį ir rudenį su visai galinčiai ir norinčiais keliaujame į Nidą pėsčiomis, ai puikus būdas išbandyti savo fizines ir dvasines jėgas.

Iš gamtos esame kilę ir į gamta vėliai sugrįžime. Į ten, kur dar net neprasidėjęs mūsų kelias buvo...