Čia galėjo būti patalpintas kažkoks tekstas, galėjau pamėginti parašyti apie savo pomėgius, veiklą ar planus… bet kas skaitytų tokį svaičiojimą apie kažkokį, kurio nėra televizoriaus ekrane ir net socialiniuose tinkluose (?)
Bent keletas paveikslėlių jau visai kas kita, juose galima įžvelgti šiek tiek daugiau – tikro, o kuomet šis egzhibicionizmas papildomas lakoniškais pavadinimais, tai visai gerai, iškart – NU viskas aišku.
Kai kurios veiklos gairės jau seniai nukeliavo į užmarštį, o kažkas dar tik įgauna savo formas mano beprasmių polėkių realizacijos pastangose, kaip ten bebūtų „į nieką” nepretenduoju ir tuo pačiu, kuo ilgiau gyvenu, tuo labiau suprantu – Niekas bene pats svarbiausias, siektinas ir daugeliui niekada nepasiekiamas statusas. Kol jauni ir pusamžiai dar turi jėgų kovoti dėl tikro statuso, dėl vietos ant aukščiausio medžio miške ar tiesiog be didelių ekscesų sielos gilumoje priima viską ką jiems taip skrupulingai prišika likimas, aš vis užduodu sau vaikiškus klausimus į kuriuos nesitikiu atsakyti, bet pastanga jau pati savaime įkvepia…
Socialinis bendradarbiavimas
Kas kitam laido gale? įdomu kalbėtis su skirtingais žmonėmis, todėl visuomeninės veiklos interesai – skirtingi.
Apie knygas ir ne tik... su senjorais ir ne tik...
Paskaitos, diskusijos, kūrybiniai užsiėmimai 2019 m. iki dabar
Lietuvos poetas Justinas Marcinkevičius apie knygą rašė, jog „NIEKAS tiek nepasitarnavo žmogui, niekas neiškėlė taip aukštai jo dvasios ir niekas tiek nekentėjo kartu su žmogumi kaip knyga. Prieš ją nublanksta visi pasaulio stebuklai, ji – visų mokslo ir technikos laimėjimų lopšys, visų mūsų dvasinių galių motina. Kada nors knygos atėjimas pas žmogų bus prilygintas dieviškosios ugnies pagrobimui – nes kuo mes ginamės nuo tamsos ir smurto žvėrių, jei ne knyga, kuo šildom sugrubusią sielą, kieno jei ne knygos, šviesa mus vedė ir veda pasaulio ir mūsų pačių širdies labirintais? Keista, kad ligi šiol mes dar nepastatėme paminklo jai. O gal visa, ką sukūrė, padarė, pasiekė žmogus, ir yra ne kas kita, kaip visuotinis, gyvas, be paliovos visur ir visų kuriamas paminklas knygai?” Ir išties, juk tai ne kažkokios bereikšmės liaupsės knygai, tai žmogaus istorijos ir egzistencijos įvertinimas. Man yra tekę girdėti įvairiausių atsiliepimų apie knygą, tačiau nuoširdūs ir nebūtinai poetiški visuomet būna patys įdomiausi ir vertingiausi. Pavyzdžiui ilgamečio „zeko” patarimas zelionkėms (t.y. pirmą kartą patekusiems į įkalinimo įstaigą) puikiai iliustruoja knygos svarbą žmogaus gyvenime, kuomet jis išties lieką vienas kovoje su savo paties vidiniais demonais ir išorinėmis, dažnai neigiamo poveikio jėgomis „pamiršk apie mamą ir tėtį, – rašo kalinys – apie teisingumą ir konstitucijas, žmonių teises ir amerikietiškus filmus. Pradėk skaityti knygas ir taip lavinti protą, tai vienintelis dalykas kuris tau padės „lageryje” tapti stipresniu”. Ir kuo gi šis teiginys prastesnis už poeto išsakytus žodžius, jog knyga, tai dieviškosios ugnies šviesa? abu šie teiginiai savyje neša tą pačią tiesą. Biblioterapijos užsiėmimuose mes kalbamės su knyga, su jos autoriumi, tačiau yra vienas daug svarbesnis patosas kuris čia atsiveria – mes kalbamės su savo pačių vidiniu pasauliu, atveriame savęs pažinimo vartus, nes kaip rašė Theo de Boer „kūrinys visada turi daugiau reikšmės, nei galėjo numatyti autorius”.
Sporto renginiai
Tai buvo seniai, tuomet bėgome laiptais į aukščiausią gyvenamą pastatą mūsų šalyje, o dar buvo renginių skirtų palaikyti blaivybės judėjimą. Tuomet praeiviams gatvėje (senamiestyje ir prie vasaros estrados) siūlėme pasirašyti į Blaivybės knygą ir prisitraukti prie skersinio…
Kūrybinė saviraiška
Tai kas įkvepia kasdien…
Apklausos gatvėje
Tai kas įdomu ir šiandien.
Neįgaliųjų sportas ir soc. problemos
Tai 2009 – 2011 m. mano visuomeninė veikla.
